Kas iš tavęs, jei tampi niekas?

Kartais atiduodi visą save kitiems ir net nesuvoki, kad nieko nepasilikai sau. Skaudžiausia yra tada, kai tas kartais tampa visada. Atiduodi paskutinį sausainį žmogui, kuris valgė prieš pusvalandį, kai pats burnoje nieko neturėjai visą dieną. Ne iš mandagumo, bet dėl to, kad tas žmogus rūpi. 

Slepi savo nusiminusį veidą po šypsena vien tam, kad tau brangus žmogus galėtų išsipasakoti apie jį slegiančius dalykus. Nenori jo užkrauti savais rūpesčiais, nes tai per daug savanaudiška. Nori išklausyti ir padėti. Net jei padėti neturi jėgų. Skiri visą savo dėmesį brangiam žmogui, kad tik jam būtų geriau, kai pats nori būti išgirstas ir suprastas. Atrodo, kad padėti kitam yra geriau, nei nebyliai prašyti pagalbos. Visada klausinėji apie tai, kaip praėjo jo diena, užduodi tūkstančius klausimų, į kuriuos žmogus vos spėja atsakyti, o pats nori ir tikiesi, kad tavęs paklaus to paties. Tu to neparodai. Juk nenori pasirodyti kaip dėmesio ištroškęs kvailys. Savo laiką skiri tam žmogui. Atiduodi visą save bet kada ir bet kur. Atšauki pačius svarbiausius planus vien tam, kad su brangiu žmogumi galėtum pasikalbėti ir tik kad jam pasidarytų geriau. Jei reikėtų, atiduotum visus savo drabužius, kad tik jis nesušaltų.

Ir staiga tavo smegenis pasiekia suvokimas, kad tas žmogus išėjo. Išmetė tave iš savo gyvenimo lyg nereikalingą šuniuką. Supranti, kad išeidamas jis kartu pasiėmė ir visą tave. Kas iš manęs, jei dabar aš niekas? - pirmas klausimas, aplankantis tavo mintis. Supranti, kad išvaistei save. Atsisakei visko, kas tau suteiktų laimės vien tam, kad kitas žmogus pajaustų laimę.

Nebeturi savęs. Nebeturi nieko. Vėl bandai surinkti save į visumą, tačiau suvoki, kad tau nepavyks. Dalį tavęs pasiėmė kitas. Ar tai iš tiesų įmanoma? Taip, kai besąlygiškai rūpiniesi ir brangini kitą žmogų.