Antra valanda nakties. Tylu. Negirdžiu net savo kvėpavimo. Aš laikausi. Laikausi įsikibęs to, ką jau turėjau paleisti. Negaliu. Kažkas mane vis kviečia grįžti ten, kur nieko nebėra. Nieko, tik tuštuma. O kas, jei toje tuštumoje raščiau tai, už ko taip stipriai laikausi? Šypteliu kaip visiškas beprotis.
Dar kelios minutės iki trečios valandos. Bandau įžvelgti pro užuolaidų plyšį nors vieną degančią šviesą kitame lange. Aplink tamsu. Lengvai iškvepiu manyje susikaupusį sunku orą. Paleisti.
Net nežinau, kiek dabar valandų. Nenoriu žinoti. Vis prisimenu tai, ką man sakei. Tai, kas buvo. Ir tai, ko nebuvo. Tiksliau, turėjo būti. Mintis, kad niekas negirdi mano galvoje skambančių žodžių, mane pradžiugina. Nors trumpam.
Ketvirta. Kovoju su miegu ir jis laimi šią kovą. Nusprendžiu nepasiduoti dar kelias minutes. Tos pačios mintys gyvena mano galvoje jau antrą parą. Jaučiu, kad manyje tamsu. Negaliu rasti šviesos. Matyt, net neieškau.
Paleisti? Negaliu paleisti. Kol kas dar ne.
