Tamsu.

Antra valanda nakties. Tylu. Negirdžiu net savo kvėpavimo. Aš laikausi. Laikausi įsikibęs to, ką jau turėjau paleisti. Negaliu. Kažkas mane vis kviečia grįžti ten, kur nieko nebėra. Nieko, tik tuštuma. O kas, jei toje tuštumoje raščiau tai, už ko taip stipriai laikausi? Šypteliu kaip visiškas beprotis. 

Dar kelios minutės iki trečios valandos. Bandau įžvelgti pro užuolaidų plyšį nors vieną degančią šviesą kitame lange. Aplink tamsu. Lengvai iškvepiu manyje susikaupusį sunku orą. Paleisti. 

Net nežinau, kiek dabar valandų. Nenoriu žinoti. Vis prisimenu tai, ką man sakei. Tai, kas buvo. Ir tai, ko nebuvo. Tiksliau, turėjo būti. Mintis, kad niekas negirdi mano galvoje skambančių žodžių, mane pradžiugina. Nors trumpam. 

Ketvirta. Kovoju su miegu ir jis laimi šią kovą. Nusprendžiu nepasiduoti dar kelias minutes. Tos pačios mintys gyvena mano galvoje jau antrą parą. Jaučiu, kad manyje tamsu. Negaliu rasti šviesos. Matyt, net neieškau. 

Paleisti? Negaliu paleisti. Kol kas dar ne. 

Mirštu.

Jaučiuosi kaip nesavas. Mano nuosavas kūnas man nebe namai. Mano mintys tapo nekontroliuojamos jau seniai. Vienintelis jausmas, kuris manyje vis dar gyvena, yra nuovargis. Pavargau. Pavargau nuo visko. Mane vargina net mano mintys, kurios dažniausiai būna pozityvios. Pavargau nuo laimės. Pavargau nuo liūdesio. Pats nebežinau, ko noriu. 

Pastaruosius mėnesius gyvenau dėl kitų. Gyvenau dėl kitų džiaugsmo ir ašarų. Stengiausi, kad žmonės, kurie supa mane, jaustųsi laimingi. Man atrodė, kad priversdamas juos jaustis laimingais, būsiu laimingas ir aš. Klydau. Visiškai pamiršau save. O kai nusprendžiau atsigręžti į save, supratau, kad mirštu. Gyvendamas dėl kitų iš lėto ėmiau žudyti save. 

Pavargau. Pavargau nuo savęs. Kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, aš nesu aš. Nebejaučiu to, ką jausdavau seniau. Nebejaučiu nieko. Nei laimės, nei liūdesio, nieko. Vienintelis dalykas, kurį vis dar jaučiu, yra tai, kad mano kūnas ir siela yra du atskiri individai. Jie nebepažįsta vienas kito. Jie nebenori pažinti vienas kito. Jie atsiskyrė. O aš supratau, kad mirštu. 

Kas iš tavęs, jei tampi niekas?

Kartais atiduodi visą save kitiems ir net nesuvoki, kad nieko nepasilikai sau. Skaudžiausia yra tada, kai tas kartais tampa visada. Atiduodi paskutinį sausainį žmogui, kuris valgė prieš pusvalandį, kai pats burnoje nieko neturėjai visą dieną. Ne iš mandagumo, bet dėl to, kad tas žmogus rūpi. 

Slepi savo nusiminusį veidą po šypsena vien tam, kad tau brangus žmogus galėtų išsipasakoti apie jį slegiančius dalykus. Nenori jo užkrauti savais rūpesčiais, nes tai per daug savanaudiška. Nori išklausyti ir padėti. Net jei padėti neturi jėgų. Skiri visą savo dėmesį brangiam žmogui, kad tik jam būtų geriau, kai pats nori būti išgirstas ir suprastas. Atrodo, kad padėti kitam yra geriau, nei nebyliai prašyti pagalbos. Visada klausinėji apie tai, kaip praėjo jo diena, užduodi tūkstančius klausimų, į kuriuos žmogus vos spėja atsakyti, o pats nori ir tikiesi, kad tavęs paklaus to paties. Tu to neparodai. Juk nenori pasirodyti kaip dėmesio ištroškęs kvailys. Savo laiką skiri tam žmogui. Atiduodi visą save bet kada ir bet kur. Atšauki pačius svarbiausius planus vien tam, kad su brangiu žmogumi galėtum pasikalbėti ir tik kad jam pasidarytų geriau. Jei reikėtų, atiduotum visus savo drabužius, kad tik jis nesušaltų.

Ir staiga tavo smegenis pasiekia suvokimas, kad tas žmogus išėjo. Išmetė tave iš savo gyvenimo lyg nereikalingą šuniuką. Supranti, kad išeidamas jis kartu pasiėmė ir visą tave. Kas iš manęs, jei dabar aš niekas? - pirmas klausimas, aplankantis tavo mintis. Supranti, kad išvaistei save. Atsisakei visko, kas tau suteiktų laimės vien tam, kad kitas žmogus pajaustų laimę.

Nebeturi savęs. Nebeturi nieko. Vėl bandai surinkti save į visumą, tačiau suvoki, kad tau nepavyks. Dalį tavęs pasiėmė kitas. Ar tai iš tiesų įmanoma? Taip, kai besąlygiškai rūpiniesi ir brangini kitą žmogų.

Šypsena.

“We are all broken, that’s how the light gets in.” — Ernest Hemingway

Visi sako, kad turiu pradėti nuo savęs. Sako, kad norint išmokti džiaugtis, pirmiausia turi išmokti džiuginti kitus. Galbūt aš taip ir neišmokau džiuginti kitų paprastais dalykais, tačiau yra dalykas, kuris džiugina mane. Šypsena. Paprasta, nuoširdi šypsena. Sako, visos šypsenos gražios, jei jos nuoširdžios ir nesumeluotos. Ši šypsena buvo kažkas daugiau. 

Vos tik pamatęs tą šilumos pliūpsnį iš lūpų negalėdavau atitraukti akių. Kaip mažas vaikas sekiodavau paskui šypseną lyg ji būtų ryškūs ir spalvoti balionai, kuriuos taip dievinau vaikystėje. Ta šypsena manyje pažadindavo ryškiausią spalvų paletę, kuri veržėsi iš manęs. Visos tos spalvos, kurios buvo per ryškios tūnoti manyje. Niekada nežinojau, ką jos reiškia, todėl pavadinau tą spalvų paletę laime. 

Sekdavau tą šypseną visur, kur tik galėdavau - norėjau kiekvienos dienos laimingos. Bijodavau pagalvoti apie tai, kad nebegalėsiu matyti šypsenos, kuri manyje pažadina seniai užmigusį laimės pojūtį. Bijodavau. Veltui. Ji niekur nedingo, tik dar labiau apšvietė mano gyvenimą. Nežinau, gerai tai, ar blogai, tačiau kažkas manyje sakė, jog taip turi būti. Negaliu visko daryti pats, kad būčiau laimingas. Privalo atsirasti kitas objektas, kuris apšvies tamsiausias dienas. Todėl ėmiausi visko, kad tik kuo dažniau galėčiau matyti savo laimę. Mačiau ją kasdien. Jaučiausi gyvas. 

Šypsena. Ta pati šypsena, kuri skleidžia šilumą. Ji nepaliko manęs, o galbūt aš nenorėjau jos palikti. Pasijautau savanaudžiu, nes nenorėjau, kad kas nors atimtų iš manęs šypseną. Tiek mano veide, tiek tą, kuri puošia kito žmogaus veidą ir daro mane laimingu. Pagalvojau, kad ji priklauso tik man. Kad ji yra lyg mano asmeninio Paukščių Tako Galaktikos ryškiausia žvaigždė. Dėl tos šypsenos jaučiausi gyvas. 

Vis dar kalbu būtuoju laiku, nors dabartis niekuom nesiskiria nuo to laiko, kurį aprašiau. Galbūt labai bijau suvokti dabartį ir mieliau gyvenu prisiminimuose, nes jų iš manęs niekas neatims. Galbūt bijau priimti visą tai kaip dabartį vien todėl, kad gyvenimas nepasijuoktų iš manęs ir visko neatimtų. Prisiminimai yra tai, kas išlieka ilgam. Gal net amžinai. Štai kodėl malonu sugrįžti ten, kur jaučiausi gyvas. Net jei ta vieta vadinama dabartimi, kurią apgyvendinau praeityje.