Šypsena.

“We are all broken, that’s how the light gets in.” — Ernest Hemingway

Visi sako, kad turiu pradėti nuo savęs. Sako, kad norint išmokti džiaugtis, pirmiausia turi išmokti džiuginti kitus. Galbūt aš taip ir neišmokau džiuginti kitų paprastais dalykais, tačiau yra dalykas, kuris džiugina mane. Šypsena. Paprasta, nuoširdi šypsena. Sako, visos šypsenos gražios, jei jos nuoširdžios ir nesumeluotos. Ši šypsena buvo kažkas daugiau. 

Vos tik pamatęs tą šilumos pliūpsnį iš lūpų negalėdavau atitraukti akių. Kaip mažas vaikas sekiodavau paskui šypseną lyg ji būtų ryškūs ir spalvoti balionai, kuriuos taip dievinau vaikystėje. Ta šypsena manyje pažadindavo ryškiausią spalvų paletę, kuri veržėsi iš manęs. Visos tos spalvos, kurios buvo per ryškios tūnoti manyje. Niekada nežinojau, ką jos reiškia, todėl pavadinau tą spalvų paletę laime. 

Sekdavau tą šypseną visur, kur tik galėdavau - norėjau kiekvienos dienos laimingos. Bijodavau pagalvoti apie tai, kad nebegalėsiu matyti šypsenos, kuri manyje pažadina seniai užmigusį laimės pojūtį. Bijodavau. Veltui. Ji niekur nedingo, tik dar labiau apšvietė mano gyvenimą. Nežinau, gerai tai, ar blogai, tačiau kažkas manyje sakė, jog taip turi būti. Negaliu visko daryti pats, kad būčiau laimingas. Privalo atsirasti kitas objektas, kuris apšvies tamsiausias dienas. Todėl ėmiausi visko, kad tik kuo dažniau galėčiau matyti savo laimę. Mačiau ją kasdien. Jaučiausi gyvas. 

Šypsena. Ta pati šypsena, kuri skleidžia šilumą. Ji nepaliko manęs, o galbūt aš nenorėjau jos palikti. Pasijautau savanaudžiu, nes nenorėjau, kad kas nors atimtų iš manęs šypseną. Tiek mano veide, tiek tą, kuri puošia kito žmogaus veidą ir daro mane laimingu. Pagalvojau, kad ji priklauso tik man. Kad ji yra lyg mano asmeninio Paukščių Tako Galaktikos ryškiausia žvaigždė. Dėl tos šypsenos jaučiausi gyvas. 

Vis dar kalbu būtuoju laiku, nors dabartis niekuom nesiskiria nuo to laiko, kurį aprašiau. Galbūt labai bijau suvokti dabartį ir mieliau gyvenu prisiminimuose, nes jų iš manęs niekas neatims. Galbūt bijau priimti visą tai kaip dabartį vien todėl, kad gyvenimas nepasijuoktų iš manęs ir visko neatimtų. Prisiminimai yra tai, kas išlieka ilgam. Gal net amžinai. Štai kodėl malonu sugrįžti ten, kur jaučiausi gyvas. Net jei ta vieta vadinama dabartimi, kurią apgyvendinau praeityje.