Mirštu.

Jaučiuosi kaip nesavas. Mano nuosavas kūnas man nebe namai. Mano mintys tapo nekontroliuojamos jau seniai. Vienintelis jausmas, kuris manyje vis dar gyvena, yra nuovargis. Pavargau. Pavargau nuo visko. Mane vargina net mano mintys, kurios dažniausiai būna pozityvios. Pavargau nuo laimės. Pavargau nuo liūdesio. Pats nebežinau, ko noriu. 

Pastaruosius mėnesius gyvenau dėl kitų. Gyvenau dėl kitų džiaugsmo ir ašarų. Stengiausi, kad žmonės, kurie supa mane, jaustųsi laimingi. Man atrodė, kad priversdamas juos jaustis laimingais, būsiu laimingas ir aš. Klydau. Visiškai pamiršau save. O kai nusprendžiau atsigręžti į save, supratau, kad mirštu. Gyvendamas dėl kitų iš lėto ėmiau žudyti save. 

Pavargau. Pavargau nuo savęs. Kad ir kur eičiau, kad ir ką daryčiau, aš nesu aš. Nebejaučiu to, ką jausdavau seniau. Nebejaučiu nieko. Nei laimės, nei liūdesio, nieko. Vienintelis dalykas, kurį vis dar jaučiu, yra tai, kad mano kūnas ir siela yra du atskiri individai. Jie nebepažįsta vienas kito. Jie nebenori pažinti vienas kito. Jie atsiskyrė. O aš supratau, kad mirštu.